Gal kiek sentimentaliai aš čia, tiesiog leidau mintims laisvai tekėti. Neteiskit.

Aprašyti savo „geiminimo“ istoriją man beveik prilygsta gyvenimo istorijos aprašymui, nes ji prasidėjo kai dar buvau visiškai mažas pyplys. Tėvas pasakojo, kad vienintelis veiksmingas būdas mane pamaitinti būdavo įjungus Diablo, pasodinus mane prie monitoriaus, bandyti įkišti košės šaukštą man į burną kai tik prasižioju iš nuostabos. :)
Tad tokie ir buvo pano pirmi žaidimai: pirmos Diablo dalys, Might & Magic, Heroes of M&M ir panašūs to dešimtmečio kūriniai. Nors pats dar nubuvau pajėgus savomis jėgomis jų pereiti, ištikimai sėdėdavau šalia tėvo ir stebėdavau, kaip jis ten velnius kapoja. Dar ir dabar tie žaidimai man labai brangūs, kartas nuo karto juos įsijungiu...
Na, o rimčiau pats geiminti pradėjau žaidimu The Simpsons Hit & Run. Dar prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau tą žaidimą... taip jo užsinorėjau, kad toliausiai iki pat Vilniaus beldžiausi, kad jį nusipirkčiau :D . Dar po keleto metų namuose atsirado toks stebuklingas daiktas - internetas. Va tada tai prasidėjo. Lošdavau Diablo 2 LoD battle.net'e nonstop. Atsižaidęs Diablo, nusprendžiau pabandyti ką nors parsisiųsti, bet kadangi piratuoti dar nemokėjau, angliškai neįkirtau, tai įsitraukiau į nemokamus mmorpg. Svarbiausia - į ne itin kokybiškus, pvz. Rappelz, 9 Dragons ir t.t. Vėliau perėjau prie Warcraft 3. Keik nusenus mano kompiuteriui, žaidimai pradėjo prastai veikti, bet tada, atradau YouTube. Pradėjau žiūrėti įvairius let's play'jus.
Vieną kartą, tėvas namo parvežė naują kompiuterį. Tuo metu jis buvo tiesiog žvėris: 4gb ram'ų, Windows XP :D . Tada pradėjau suprasti, ką iš tikrųjų reiškia geiminimas. Pagaliau galėjau žaisti veiksmo kupinus žaidimus su „geromis“ grafikomis, kaip pvz. pirmoji Fable dalis. Atradau, kad kartu su Windows'ais buvo įrašyta programa „Windows movie maker“. Tai buvo amžiaus atradimas. Dar buvau gan mažas, bet jau pramokau kurti video, atradau vieną iš savo hobių. Aiškų, sukurtas turinys tada dar buvo ne pats geriausias, bet YouTubėje taip pat neegzistavo žodis „kokybė“.
Įsivedūs spartesnį internetą ir pramokus angliškai, jau galėjau susisiekti su kitais geimeriais visame pasaulyje, sulaukti iš jų rekomendacijų, kokie žaidimai yra tikrai verti dėmėsio. Pradėjau žaisti jau rimto kalibro žaidimus, kaip Assassin's Creed, Fallout, The Elder Scrolls, Borderlands... Taip ir kiurksodavau prie margojo ekrano tik grįžęs iš mokyklos.
O tada įvyko lūžis. Atsibodo tuščiai pačiam vienam leisti laiką. Sukaupiau visą drąsą, sujungiau dvi savo aistras ir pradėjau pats kurti žaidimų video YouTube portale, dalintis savo balsu ir idėjomis su žmonėmis, kurių gyvenime net matęs nesu. Kartais dar abejoju, ar tai buvo tikrai geras spendimas, bet tas jausmas, kai kažkas kitame šalies gale apie tave gerai atsiliepia - nepakartojamas. Atrodo, lyg viskas kaip pačioje pradžioje, kai akis išsprogdinęs stebėdavau, kaip tėvas ginasi nuo orkų, tik dabar aš pats esu jo vietoje, o šalia manęs - bendraminčiai žiūrovai.
Atrodo, kad žaidimai gali mane galų gale privesti mane prie kažkokios karjeros, nes tiek laiko prasėdėjęs prie kompiuterio, montuodamas tuos ne itin prasmingus filmukus pramokau dizaino, darbo Photoshop'u, Sony Vegas'u... Galų gale ir patį kompiuterį jau laisvai surinkčiau. Jei ne žaidimai, mano gyvenimas turbūt dar pat vaikystėje būtų pasisukęs visiškai kita linkme, bet aš esu patenkintas, ir dar tikrai nesiruošiu nustoti geiminti.
The Ende.

-----

Uff... Nuo pirmo post'o jau nevieni metai prabėgę it per tą laiką nemažai kas pasikeitę.
Su laiku spėjau visko prisižiūrėti it prisižaisti, pradėjo labiau traukti mažesnio biudžeto indie ar tiesiog seni ir visų užmiršti projektai, kurie bando padaryti kažką neįprasto, nes AAA klasės žaidimai vis labiau panašėja į pliką komerciją be jokios fantazijos. O lenkiu šita įžanga prie vienos kompanijos, kurios žaidimai man paliko neišdildomą įspūdį - Ice-Pick Lodge. Ši nedidelė rusų komanda jau virš 10 metų kuria labai inovatyvius žaidimus, kurie tiesą sakant labiau panašėja į meno kūrinius, nei žaidimus: juose slypi daug gilių idėjų ir prasmių, vaizdai ir garsai tiesiog nuostabūs, o patys žaidimai nesuteikia daug malonumo, netgi atvirkščiai, nuolat baudžia žaidėją, jam aktyviai meluoja, neretai ir netvarkingi žaidimo varikliukai pakiša koją, taigi išlieka tik stipriausi, kurie pagauna kampą ir nori pilnai išnagrinėti netradicines Ice-Pick Lodge žaidimu istorijas.
Šį mėnesį pagaliau gavau nagus prikišti prie jų naujausio projekto Pathologic 2 alpha versijos. Nors skaičius 2 skamba, lyg tai būtų tęsinys pirmojo žaidimo, tai iš ties yra nuo nulio perkurtas tas pats žaidimas, visiškai kitu varikliuku, papildytas naujais siužeto vingiais ir t.t., tad net Pathologic veteranui beveik viskas nauja. Pats Pathologic žaidimas yra apie itin keistą miestą rytinėje Rusijos dalyje, stepėse, kurį užklupo paranormalus maras. Žaidėjas yra gydytojas, kurio užduotis tą marą įveikti, bet greitai paaiškėja, kad tokia užduotis nėra lengva ar didvyriška, tenka neretai laužyti įstatymus ir savo paties moralines normas vien tam, kad dar kelias valandas nepadvėstum iš bado ar surinktum dar porą rublių vaistams. Patikėkit, tai nėra smagu, bet visas tas reikalas velniškai intriguojantis. O perėjus žaidimą vieną kartą lieka jausmas, kad vis tiek sunku suvokti, kas ką tik įvyko, taip yra todėl, kad norint suprasti viską, na... beveik viską, žaidimą reikią pereiti 3 kartus su kiekvienu iš 3 gydytojų. Gal žaisti tą patį žaidimą 3 kartus skamba kiek nuobodokai, bet taip visai nėra, nes kiekvienas veikėjas turi visiškai skirtingas istorijas ir užduotis. Iš savo perspektyvos jie viską mato kitaip, tai priveda prie visai kitokio požiūrio į miesto gyventojus, keistas stepių tradicijas ir mieste vykstančius paranormalius reiškinius.
Gal šitam kartui čia ir baigsiu, nes apie Pathologic teorijas ir analizes kurti galima valandų valandas, ir tai tik vienas IPL projektas.
Laukiu nesulaukiu, kada pasirodys pilna Pathologic 2 versija.