🕐 2015-03-01 21:45
#1
Sveiki. Rašausi po truputį kalbą ir noriu paklausti ar gerai parašyta dėstymo pastraipa. Mūsų mokytoja nelabai taiso, tai bent čia paklausiu..
Senovinės literatūrinių kūrinių ištraukos iš vadovėlių yra svarbios todėl, kad leidžia žmonėms susipažinti su to meto gyvenimu. Šiomis dienomis ypač yra padidėjęs domėjimasis senovinėmis knygomis. Dauguma žmonių domisi praeitų amžių gyvenimu ir tai yra pagirtina, nes žinant senovę galima pamatyti koks paprastas yra mūsų dabartinis gyvenimas.
Ši problema taip pat plačiai aptariama Ernesto Hemingvėjaus romane „Atsisveikinimas su ginklais“. Čia pasakojamas pagrindinio knygos herojaus leitenanto Henrio gyvenimas. Būdamas pavojingiausiose I Pasaulinio karo vietose, jis mato kančias, beprasmes mirtis neatnešančias laimės nei vienai fronto pusei, pats patenka į ligoninę. Galų gale pats savavališkai pasitraukia iš karo, bet supranta, kad net ir nedalyvaudamas kare, negali gerai jaustis kariaujančiame pasaulyje, todėl ir pajaučia dvasinę tuštumą, kurios negali užpildyti net meilė medicinos seseriai Ketrinai. Galų gale jų meilė baigiasi tragedija: seselė žūsta. Nors šis romanas nėra autobiografinis, tačiau autoriaus gyvenimo ir kūrinio paraleles akivaizdžios. Savasis patyrimas rašytoją skatina kalbėti apie tai, kas buvo aktualu visai I Pasaulinį karą išgyvenusiai kartai. Taigi, tikrai galima teigti, kad ilgamečiai kūriniai yra aktualūs todėl, nes suteikia galimybę asmenims susipažinti su senove.
Kiek žinau rašant tiltą dar patartina pasinaudoti Biblija ar Graikų mitais, bet nežinau kokį panaudot tai patarkit :)
Senovinės literatūrinių kūrinių ištraukos iš vadovėlių yra svarbios todėl, kad leidžia žmonėms susipažinti su to meto gyvenimu. Šiomis dienomis ypač yra padidėjęs domėjimasis senovinėmis knygomis. Dauguma žmonių domisi praeitų amžių gyvenimu ir tai yra pagirtina, nes žinant senovę galima pamatyti koks paprastas yra mūsų dabartinis gyvenimas.
Ši problema taip pat plačiai aptariama Ernesto Hemingvėjaus romane „Atsisveikinimas su ginklais“. Čia pasakojamas pagrindinio knygos herojaus leitenanto Henrio gyvenimas. Būdamas pavojingiausiose I Pasaulinio karo vietose, jis mato kančias, beprasmes mirtis neatnešančias laimės nei vienai fronto pusei, pats patenka į ligoninę. Galų gale pats savavališkai pasitraukia iš karo, bet supranta, kad net ir nedalyvaudamas kare, negali gerai jaustis kariaujančiame pasaulyje, todėl ir pajaučia dvasinę tuštumą, kurios negali užpildyti net meilė medicinos seseriai Ketrinai. Galų gale jų meilė baigiasi tragedija: seselė žūsta. Nors šis romanas nėra autobiografinis, tačiau autoriaus gyvenimo ir kūrinio paraleles akivaizdžios. Savasis patyrimas rašytoją skatina kalbėti apie tai, kas buvo aktualu visai I Pasaulinį karą išgyvenusiai kartai. Taigi, tikrai galima teigti, kad ilgamečiai kūriniai yra aktualūs todėl, nes suteikia galimybę asmenims susipažinti su senove.
Kiek žinau rašant tiltą dar patartina pasinaudoti Biblija ar Graikų mitais, bet nežinau kokį panaudot tai patarkit :)
