Kalėdinis konkursas 2019

Mėgstamiausias žaidimas būtų -Sleeping Dogs.

Nors žaidimas jau senas, tačiau jau net neįsivaizduoju kelintą kartą pereinu. Istorija žiauriai įdomi ir įtraukianti. Nors paties žaidimo automobilių valdymas baisus, tai netrugdo įsijausti į tą kinų gaujų (triadų) ir gyvenimo kultūrą.
Nors žaidimas open world tipo ir turi begales panašių dalykų lyginant su GTA serijos žaidimais autentiškumas atsiskleidžia kovose. Šiame žaidime nedaug progos gauname nešiotis ginklus, nes juos pranoksta kovos menai, kurie atrodo labai gražiai pavaizduoti.

Praleistas laikas ~ 121h
[img]https://68.media.tumblr.com/f2246d299c124f77c82f30c392c86018/tumblr_nha2ji1Ato1r7sijxo1_500.gif[/img]
[img]https://mygaming.co.za/news/wp-content/uploads/2012/04/Sleeping-Dogs-screenshot-10.jpg[/img]
[img]https://i.kinja-img.com/gawker-media/image/upload/s--PttWqBfV--/c_scale,f_auto,fl_progressive,q_80,w_800/1857azuf97hi8jpg.jpg[/img]

Spėčiau, kad ir kaip kiekvienais metais daugiausia praleidau prie LOL'o (League of Legends). Šitas žaidimas man realiai yra kaip rūkymas - kenkia sveikatai, neatneša jokios naudos, draugė dėl jo pyksta, bet mest vistiek negaliu. Kiek praleidau valandų net negaliu pasakyt, "How much time I wasted on lol" svetainė rodo, kad tik apie 620h, bet manau, kad tikrai daug daugiau. Jei kažką laimėčiau tikriausiai vistiek nežaisčiau, o likčiau prie to pačio lol'o vėžio, bet žaidimų kolekciją būtų smagu papildyt :)

Mano mėgstamiausias iki šiol ir turbūt ilgą laikas liks žaidimas pavadinimu „Doom“ (2016m.) Jį pažaisti gavau progą dar šių metų kovo mėnesį.
Veiksmas vyksta Marso tyrimų/mokslo stotyje, kurios vyriausiasis viršininkas vardu Samuelis Heidenas, kuris iš tiesų nėra tikras žmogus, bet žmogaus protas perkeltas į roboto kūną. Metai yra 2145, kai pagrindinį veikėją vardu "Doom Slayer", kuris guli sarkofage amžių amžius, pragaro kumščiuose, perkelia į Marso stotį misijos metu vardu "Project Lazarus". Misija buvo įgyvendinta naujos energijos atradimo pagalba "Argent Energy", kuri 2143 metais buvo atrasta pragaro gelmėse. "Doom Slayer" buvo įkalintas pačių demonų dėl jo masinių žudynių pragare seniau.
2148-2149 metais, stotyje įvyko didžiulė katastrofa. Heideno "ištikimiausia" darbuotoja, Olivia Pierce, kuri slapčia vadovavo kultui garbinti demonus, padėjo jiems įsilaužti į stotį ir sukelti chaosą bei mirtį. Iš virš šešių dešimčių tūkstančių darbuotojų, išgyveno nei vienas. Olivia, kuri norėjo tave paaukoti demonų dievams, tave išlaisvino iš sarkofago, taip suteikdama šansą naujam demonų žudynių amžiui.
Tavo tikslas yra užkirsti kelią demonams patekti į žmonių dimensiją ir taip sustabdyti žmonijos išnykimą. Tai padarai sunaikindamas visus "Argent Energy" reaktorius bei likučius, kurie randami išsklaidyti po visą Marso stotį. Tu (Doom Slayer) keliauji per visas stotis, naudodamas įvairius ginklus bei galias, žudai ir naikini demonus įsiveržusius į stotį.
Pabaigoje, tu išnaikini visą "Argent Energy" ir pragaro gelmėse susikovoji su pačia Olivia Pierce, kuri nepatenkino pragaro dievų kėslų atidaryti laisvą portalą į žmonių visatą, buvo pati paverstą į demoną. Tu ją nužudai, taip išgelbėdamas žmoniją ir uždarai portalą į žmonijos dimensiją. Bet ar tikrai? (Doom Eternal)
Žaidimą pabaigiau galbūt 7-8 kartus(pgr. istorijos laikas ~11h) ir nemanau ar greitu metu nustosiu jį žaisti. Turbūt iš rašinio matote kaip man šis žaidimas patinka:p

Buvau įsitikinęs, kad šiais metais man įdomiausias projektas bus Pathologic 2, nes jau ilgai laukiau to žaidimo ir sekiau jo kūrėjų Ice-Pick Lodge darbus. Visi jų žaidimai pasižymi fenomenaliai gerai parašytomis istorijomis ir labai netradiciškomis idėjomis, todėl labai nustebau, kai Ice-Pick Lodge buvo aplenkti savo pačių nišoje naujokų iš Estijos ZA/UM su žaidimu Disco Elysium.
Daug iš žaidimo nesitikėjau ir prieš jį žaidžiant temačiau porą screenshot'ų, bet vos nuo pirmų sekundžių jis mane taip įtraukė, kad keletą dienų žaidžiau jį praktiškai nuo ryto iki vakaro. Univeras palauks :D
Šiaip praktiškai viskas žaidime susiję su istorija, tai sunku ką ir papasakoti nieko nespoilinant. Žaidimą galima įvardinti kaip RPG, kuriame RP ir yra esminė dalis. Žaidime nėra jokių kovų ar daug įtempto veiksmo scenų. Čia užimi vieno personažo rolę ir būtent tau reikia nuspręsti, koks tavo personažas yra ir kaip jis elgiasi. Ir visi pasirinkimai yra labai svarbus. Niekada anksčiau nemačiau, kad net mažiausi pasirinkimai kažkaip įtakotu pagrindinę istoriją ir tokios gausos skirtingų dialogo eilučių, kurių visų neįmanoma pamatyti per vieną kartą. Jokią sveiko proto kompanija taip nesistengtų dėl turinio, kurio dauguma žaidėju gali niekada nepamatyti. Čia tau ne koks Telltale žaidimas, kur beveik visi pasirinkimai galu gale nieko nereiškia. Ir nors žaidimas labai gerai paliečia daug labai rimtų temų, senai taip daug ir dažnai nesijuokiau iš žaidimo (bent jau kai bajeriai ten ir turi būti, o žaidimas nėra beviltiškai sulūžęs).
Žodžiu Disco Elysium žaidimas gal ir ne visiems, bet istorija ir jos pateikimas yra vieni geriausių, kokius apskritai esu matęs žaidime.

Welp, here we go again.

Žaidžiu kompiuterinius žaidimus daugiau negu 10 metu. Iš visu žaidimu, kuriuos esu išbandęs, man labiausiai patiko Assassins Creed serija. Prieš pora mėnesių perėjau AC Odyssey. Buvo keistoka, nes patiko ankstesni žaidimai, o šis kitoks. Praleidau 86 valandas prie žaidimo. Kadangi esu RPG žanro gerbėjas, tai Odyssey mane įtraukė. Žaidimo pasaulis gražus ir patiko jį tyrinėti. Manau geriausias žaidimas, kuri aš esu žaidęs.

Na, lyg ir i tema papasakojau. Linkiu linksmu Kalėdų. (party)

Šiais metais žaidžiau žaidimą NFS Underground 2.

Prisimenu kai žaidžiau šitą žaidimą prieš kokius 7 metus. Prisimenu daugumą dainų iš žaidimo kas tikrai privertė mane vėl atsisiųsti žaidimą ir vėl ji pereiti.

Pirmoji mašina buvo : Toyota Corolla. Manau ši mašina yra tarsi siejama su NFS žaidimais.

Daug mašinos neupgradinau, nes žinojau, kad žaidime yra viena specifinė mašina kuri man paliko didelį įspūdį pagal išvaizdą. Manau dauguma žino apie kokią mašiną aš šneku. Tai buvo Nissan Skyline R34. Ši mašina man labai patiko, nes ji buvo rodoma žaidimo pradžioje. Aš prisimenu atkartojau, kaip atrodė tas Skyline.

Mano nuomonė, kad ši mašina tikrai paliko įspūdį žmonėms kurie žaidė šį žaidimą. Tačiau man dar ji patinka, nes ji yra ikoniška F&F2 filme.

Mano nuomonė apie žaidimą:

Žmonės kurie nežaidė šito žaidimo tikriausiai mano jog žaidimo grafikos yra blogos. Tačiau šis žaidimas yra 2004 metų. Man žaidimas atrodo visai neblogai, nes aš niekada neturėjau high end pc, su kurio bučiau galėjas žaisti naujausius žaidimus su max grafikos.

Žaidime man labai patinka trasų įvarumas, yra drift, sprint, circuit, drag. Man labiausiai patiko Sprint trasos. Sprint trasa yra kai reikia nuvažiuoti nuo taško A į tašką B pirmam.

Ir manau, kad pats geriausias žaidimo aspektas yra mašinų tobulinimas ir personalizacija, nes tu galėjai labai daug pakeisti mašinoje. Įdedi sukančius ratlankius! Argi nera kietai?

Kažkaip žaidime trūko tokio antagonisto. Na taip tas Caleb būvo priešas kurį tu turėjai įveikti, kad jis išvyktų iš miesto. Tačiau Need for Speed Most Wanted turėjo daug geresnį antagonistą.

Žaidime nėra policijos. Bet kam jos ir reikia? Man asmeniškai pakako veiksmo ir lenktynių žaidime.

Bendra nuomonė: Žaidimas tikrai yra labai geras. Tie kurie perėjo žaidimą manau gali man tikrai pritarti. Galbūt tik dėl mašinos skonio ne. Perėjau karjerą 2 kartus. Abu kartai man paliko didelį įspūdį.

Šis žaidimas yra EA šedevras. Šiam žaidimui nereikia jokio perdarymo. Jis yra labai geras koks yra.

Geriausia daina žaidime: https://www.youtube.com/watch?v=UKMARi4HDSw
Geriausia mašina žaidime: https://prnt.sc/qahn7i

Mano geriausias žaidimas butu Grand theft auto 5 aš ji žaidžiu kiekviena diena labai idomus žaidimas

Turbūt pats geriausias iš serijos būtų Need For Speed Most Wanted (2005) Pradėjau žiūrėti KuruHS kanalą, kur jis speedrunina šį gėrį, tad galvoju, kodėl gi neperėjus jo dar kartelį. Nenusivyliau nė viena sekunde praleista prie žaidimo. Nuostabus gameplay, tunningas, nemažas mašinų asortimentas ir svarbiausia geras iššūkis, ypač "Bounty" rinkimas. Kadangi dabar tik tesužinojau, kad niekad nebuvau jo įveikęs 100-tu procentu, tą ir darau. Rap Sheet, challendžai ir pati Main story. Niekad to nežinojau, galvojau po Main story ir būdavo pabaiga, tačiau, nė velnio. Nemanau, kad ką daugiau ir reikia rašyt apie šį nuostabų žaidimą. Racing kategorijoje jis visad bus numeris VIENAS!

Šitų metų mėgstamiausias žaidimas: Horizont: 0 dawn (complete edition)
Prasuktas 100% platinumas paimtas, dlc damušta, valandų gal 100 tai tikriausiai bus, pridėčiau screenshotų, bet tyngiu 5 gb traukt iš ps. Žaidimas grafiškai ir stilistiškai gražiausias (kol kas) kokį teko apturėt akim. Nušlifuotas per visus galus kiek tik įmanoma, beveik jokių nesamonių, bugų nebuvo (kaip ir turėtų būt žaidimuose normaliuose). Net su keliais didokais ir pastebimais žaidimo trūkumais vistiek geriausias žaistas daiktas. Atmosfera, aplinka, originalumas priešų, progresas, istorija taip gerai iškepta viskas, kad net nežinau kur visos tos valandos dingo. Bet kokiam balvonui rekomenduočiau, net žmogui kurio nemėgstu. Galėčiau pribaladot visą rašinį 5 psl ką veikiau ir kas patiko, bet Gintelis ir taip skaitymo turi. 9/10 metaliniai dinozaurai is blood dragon ant steroidų prieš urvinius žmones iš far cry primal.

Verta paminėt ir kitus fantastiškus žaidimus šitais metais paturėtus: spoopermen ps4, far cry 5, control ir metriukas exodukas, detroitas becom human ir witčeris trečias.

Bet nebūtų metai pilni ir be šlamštiniausio žaidimo. Nusipirko draugas crew 2 gold edition, mafia III vargšelis. Vėliau man paskolino su kitais žaidimais, galvoju bus forza tik pigus, ir gta tik su nukainuotas ar gi gali būt taip blogai.

Buvo dar blogiau nei galvojau. Crew 2 tai kaip maximoj nukainuotas iš galiojimo išėjęs prancūziškas batonas. Ilgas, sausas ir medinis. Nei atrodo gerai, nei progresas normalus, nei važinėjimas smagiai padarytas. Sėdžiu vieną naktį, ryju šita sudžiuvusį batono gabalą, drožiu per tuščia pievą su mustangu. pauzė, įsijungiu howlongtobeat.com patikrinu, suėmė juokas ir galvoju, kam? kam šitą kartoninį brūdą žaist?
Mafijoznykai III: po poros valandų istorijos beveik įdomios, važiuoju per medinį miestą su kartono gabalu, katik sušaudęs gaują balvonų. Apsidairau žaidimo pasaulyje, pasižiuriu į žemėlapį, rajonus, ginklus, patobulinimus visokius, misijas. Pagūglinu žaidimo išleidimo datą, vėl užeinu į howlong. Juokas jau nebeima. Jau graudu darosi. Skambinu psichologui, sekančia dieną draugui, kad smegenis patikrintų. Po 6 mėnesių reabilitacijos aš jo klausiu, tu kodėl pinigus mokėjai? Tave kas apgavo aferistai kokie, ar šeimyną įkaitais laikė, kad privertė šituos NUSIPIRKT? O jis tyliai sėdi tuščiom akim į baltą sieną tik žiūri, ta*es trijų rūšių geria ir sako man, ačiū, kad išgelbėjai, kol dar ne per giliai įiklimpau.
Niekada nėra per vėlu išsigelbėti nuo š.uodinų žaidimų, išgelbėk ir tu ką nors. Paskambink į mūsų info liniją numeriu 86 6969 420 arba el paštu gelbėkmanenuošitųžaidimų@yeetmail.com

Ir linksmų svenčių!

Ironiškai iš žaidimų [b]išleistų[/b] 2019 nieko gero ar įsimintino neradau, net vieno game nebuvo man, kurį nors decent galėčiau įvardint.
Bet šiais metais teko žaist daug gėrio iš senesnių nei 2019 žaidimų. Net sunku išsirinkt kas buvo nuostabiausias, tad paminėsiu kelis papildomus, kurie taip pat buvo nuostabūs:

Spyro Reignited Trilogy (2018)
Crash Bandicoot N. Sane Trilogy (2017)
Castle of Illusion Starring Mickey Mouse (remake/2013)
DuckTales: Remastered (2013)
Enclave (2002)
Gothic (2001)
Deus Ex (2000)

Mano pats mėgstamiausias žaidimas šiais metais buvo:
I am not a Monster: First Contact (arba tiesiog I’m not a Monster) (2018)

Tai Xcom styliaus taktinis žaidimas, kuris turi labai išskirtinį savotišką prieskonį išvaizdai, jis sukurtas 60s išvaizdos styliumi, tai reiškia, kad mėginta žaidėjams įteikti lyg tai būtų produktas iš 60s - garso effektai ir muzika "prastos" kokybės; ant vaizdo uždėtas filteris kaip iš senų kinų; nors žaidime tolima ateitis ji perteikta taip kaip iš 60s kinų apie ateitį, tos keistos technologijos ir įdomi išvaizda. Dialogai ir stereotipiniai veikėjai taip lyg iš tų laikų. Žodžiu kūrėjai atliko nuostabų darbą, nes žaidimas tikrai jaučiasi lyg būtų 60s mąstymu sukurtas.

Žaidimas turi single player ir multiplayer režimus, dėja multiplayer yra visiškai numiręs, tad apie jį nekomentuosiu. Bet single player campaign yra nuostabus:
Žaidimo veiksmas vyksta tolimoje ateityje kosminiame erdvėlaivyje, kuriame kuriami holivudiniai b-movies ir tv-series ar šiaip pasybuvoti susirenka įžymybės ar net aukšto lygio valdžios veikėjai. Taip ir prasideda žaidimas - tu esi aktorius ir filmavimo pertraukos metu laive žmones žudyti pradeda ateiviai, niekas nežino iš kur jie atsirado ir kodėl, bet svarbiausia juos visus išnaikinti ir išgelbėti kuo daugiau žmonių. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta, bet tie ateiviai sugeba žmones užvaisinti savo kiaušiniais ir tie žmonės per laiką tampa ateiviais, kurie netik išlaiko buvusio žmogaus atmintį, bet ir sugeba bet kada keitalioti savo pavidalą Žmogus-Monstras. Čia akyvaizdžiai įkvėpimas kilo nuo "The Thing" kinų, kurie taip pat nuostabūs. Taigi išgyventi žmonėms bus daug sunkiau nei galėjo pasirodyti. Daugiau nieko konkretaus apie žaidimo siužetą nesakysiu, nes jis nuostabus. Su kiekvienu lygiu vis daugiau sužinai apie ateivius ar veikėjų roles ir jų gyvenimus iki įvykio. Žaidime pilna netikėtų siužeto vingių(plot twists), kai vietom tiesiog pašokdavau nuo kėdės sušukdamas "Holy *!!!", nekartą žaidimas sujaukė visus mano planus nuspėti kas vyks toliau.

Žaidime yra nemažai veikėjų kuriuos gali valdyti (apie 10) iš kurių kiekvienas yra labai unikalus, kiekvienas turi skirtingus skills/powers ir atlieka skirtingą rolę žaidime. Jie visi labai gerai "parašyti", apie jų asmeninius gyvenimus galima daug ką sužinoti iš dialogų ir skaitant visokius notes.

Apie patį gameplay: kaip rašiau anksčiau tai Xcom styliaus žaidimas. Kamera iš viršaus ir gali matyti visą lygį (kiek esi ištirinėjęs). Planuoji ėjimus ir kovoji su ateiviais (kurių įvairovė, pripažinsiu, menka). Pirmuosiuose lygiuose valdai 1 veikėją, bet vėliau jų tenka valdyti daugiau ir tada prasideda komandinis darbas. Žaidimas yra labai sunkus, vienas sunkiausių kuriuos esu perėjęs. Daug žaidėjų skundėsi, kad žaidimas prastai balansuotas ir nesąžiningas su kuo aš visiškai nesutinku. Yra 1 default sunkumo lygis, o susimovus kelis kartus galima įsijungti god mode, tad jeigu per sunku, gali tiesiog be vargo pereiti lygius. Aišku, mano arogancija tokių dalykų daryti neleido ir visą žaidimą perėjau be jokių palengvinimų. O pats žaidimas yra sunkus pagrinde todėl, kad pačios kovos yra tiesiog mėsmalės. Ateivis yra dvigubai stipresnis už žmogų, jis gali pirmas atakuoti žmogų, naudoti žmonių daiktus, kitus žmones paversti ateiviais ir pats pateikti save kaip žmogus. Ir patys mūšiai dažniausiai būna kokie 3 žmonės apsupti iš visų 4 pusių kovodami prieš 30 ateivių vienu metu... Tad aišku žaidimas yra hardcore sunkus. Teks išnaudoti visus veikėjų įgūdžius ir daiktus iki maksimumo norint pereiti lygius. patys lygiai nėra ilgi (apie 5-10 minučių), bet žaidimo sunkumas kai kuriuos lygius privers žaisti kelias valandas. Ir tas jausmas kai po 100 nesėkmingų bandymų iš 101 karto pagaliau sėkmingai laimi kovą yra nepakartojamas, leidžia pasijaust lyg kažką sugebu. Taigi kovos mano nuomone yra įspūdingos ir pats gameplay nuostabus.

Pats campaign užsibaigė milžinišku cliffhanger. Visgi [b]žaidimo yra dar tik pusė sukurta[/b], iš viso 28 lygiai, bent kolkas. Likusi pusė žadama būti sukurta šių metų gruodžio pabaigoje, su nekantrumu laukiu, labai tikuosi, kad kokybė bus tokia pat aukšta kaip pirmos pusės. Kas nuostabu tai, kad visi kurie turi žaidimą nusipirkę likusį pusę campaign gaus kaip free update (YAY!).

Drąsiai galiu šį žaidimą įvardinti kaip Masterpiece (šedevrą). Rekomenduočiau visiems kam patinka Xcom styliaus taktiniai žaidimai.

Praleistas laikas žaidžiant 28h (kolkas).

Šiais metais nusipirkau PS4 Pro ir 4K televizorių, nors ir ne visi žaidimai veikia 4K native, jie visi atrodo žiauriai gražiai ir žaidžiasi smagiai. Labiausiai patiko Uncharted serija, perėjau visas t.y. Uncharted Nathan Drake Collection (1/2/3) ir Uncharted 4. Kadangi aš esu iš tų žmonių, kuriems multiplayer žaidimai mažai rūpi arba išvis jų nežaidžia (vienintelė išimtis Rocket League), aš tiesiog dievinių action-adventure žanro žaidimus su puikia istorija ir Uncharted žaidimai yra vieni geriausių mano žaistų žaidimų. Turi nemažai panašumų į Tomb Raider trilogiją, tačiau aš visad svajojau, kai nusipirksiu PS4, juos būtinai sužaisiu. Gameplay ledas, viskas labai tikroviška, smagiai žaidžiasi, šaudyti smagu, lakstyti, laipioti, šokinėti ir t.t. puikiai padarytą, grafikos nerealios, net pirmosios dalies "remaster" atrodo labai gražiai, 4 dalyje atvykimas į Madagaskarą tiesiog atima žadą. Istorija tikrai nėra random, kiek primena Indiana Jones filmus, tiesiog puikūs nuotykių žaidimai, net labai sunku būtų rasti prie ko prikibti. Peržaidęs visas dalis (išskyrus Lost Legacy), pamačiau kaip žaidimas tobulėjo nuo pat pirmos dalies. Labiausiai patiko antra dalis "Among Thieves", nes tai turbūt buvo pats pačiausias Uncharted žaidimas.

Na kiek žaidžiau šiais metais, tai kaip ir praeitais metais labiausiai įsiminė žaidimų serija GOTHIC. Pirmasis GOTHIC buvo išleistas 2001 m. Praėjo jau daug metų ir vistiek jis mane nustebina su savo nuostabia istorija. Bet labiausiai įsiminė Antroji dalis, kuri tikrai yra labai įdomi. Nes veiksmas prasideda visiškai kitoje vietoje ir vykdydamas questus nukeliauji į pirmojo žaidimo pasaulį atgal į COLONY.

Pirmoje dalyje esi kalinys įmestas į kalinių kolonija ir esi niekam nežinomas. Pradedi nuo 0, tave visi smerkia, esi silpnas ir nieko labai negali padaryti. Todėl turi pritapti ir padėti kitiems, kad gautum xp ir pasikeltum savo skillus. O Gothic pasaulis tikrai yra labai pavojingas, todėl mirtis tykoja už kiekvieno kampo. Todėl reikia labai dažnai išsisaugoti, nes kitaip viska reikia pradėti iš naujo. Pirmoje ir antroje dalyje reikia pasirinkti Guild, tipo priklausyti kokiai nors Fakcijai [suprantant manau]. Na ir dauguma galvojat, kad tipo paskirstymas yra Rogue, Warrior ir Mage. Bet ne, čia tiesiog priklausai tam tikrai Gildijai ir po to tobulėji ir gali pasirinkti ar nori būti Warrior ar Mage. Bet visų pirmoje vietoje būni paprastas karys. Tikslas pirmos dalies yra sunaikinti Barrier kuris yra uždengęs visa valley.

Gothic 2 persikelia į miestą KHORINIS, kuriame Xardas pasako, kad į Mining Colony sugrįžo blogis t.y Orkai ir drakonai. Norint juos nugalėti reikia artifakto kurį turi paladinai KHORINIS mieste. Bet aišku tu vėl pradedi nuo 0. Ir kai atvyksti į miesta tave išvadina pamišeliu, durneliu, nes jie netiki, kad Mining Colony yra blogis. Todėl vėl turi išsirinkti Guilda ir pradėti vygdyti questus, kad nusigautum į Mining Colony ir pateiktum įrodymus Paladinams, kad jiems ten nepyragai. Antros dalies tikslas yra surasti pradingusį miestą ir sunaikinti Undead dragon. Antroji Gothic dalis manau yra sunkiausia. Patarčiau žaisti papildyma, nes ten pridėda dar viena sala ir daug senų veikėjų. Kaip New Camp magai, kurie ant tavęs yra labai supykę dėl pirmos dalies veiksmų. Kas dar labai sunku, tai kai patobulėji iki 30 strength padidėja tobulino kaina, pvž gauni 10 taškų ir tau kainuoja 5+ 10, o 15 todėl tobulėji labai lėtai. Patarčiau visiems išbandyti šiuos du gėrius. Pražaidęs esu virš 100h tikrai abi dalis. Nes tikrai labai įtraukia.

Parsisiuntimo linkai: Gothic II http://www.gameris.lt/news.php?readmore=6009

Gothic I : http://www.gameris.lt/news.php?readmore=1347

Siaip zaidimus isijungiu labai retai ,bet siais metais zaistas indie zaidimas KATANA ZERO paliko gan gera ispudi. Nustebino labai neblogas soundtrack'as. Zaidimo istorija primena Hotline Miami, viskas supainiota ir neaisku. Seip man istorija ispudzio nepaliko ,nors daugeliui ji pasirode idomi. Bent jau ji atrode idomesne nei Hotline Miami ,nes as nesugebu suprasti kodel visi giria Hotline Miami istorija ,nes mano nuomene ji yra visiska parasa. Labiausiai zaidime patiko toks deppression vibe'as ir paprastas .bet smagus gameplay.

parasisiu trumpai ir aiskiai tai lolas del ko patinka nezinau nervu ieda dahuja o ir tolko nera jokio isjungiu daug kartu istrines ir ne ka maziau buvau bet tik istrinu vel uzsimanau lost :D vyrusas man jis daugiau nieko nepasakisi nesamone bet man vezys jau nuo jo :D

Geriausias mano nuomone mano šiais metais žaistas žaidimas yra The Walking Dead The Telltale series. Taip išėjo, kad pirmus du sezonus jau buvau žaidęs jau anksčiau, buvau toks užsikabliavęs, kad du sezonus perėjau per 3 dienas, bet kai perėjau juos kiti sezonai dar nebuvo išleisti. Tas laiko tarpas tarp likusių sezonų išleidimo nežmoniškai ilgas tai šiek reikėjo prisiversti vėl iš naujo sėsti prie šio gėrio ir jį damušti. Taip pat teko peržaisti ir pirmus du sezonus antrą kartą, kad prisiminti bei susikurti savo istoriją. Antrą kartą žaidžiant vistiek buvo įdomu. Tas žaidimas buvo kažkas wow, toks sukrečiantis, kur pažaidus ties kai kuriomis vietomis bėga šiurpuliukai. Retas atvejis kai žaidimas priverčia pažiūrėti serialą, o ne atvirkščiai. Žodžiu šedevras mano nuomone. Bet jis tinka ne visiems, jei ieškote veiksmo ar kažko panašaus tai praleiskite šį žaidimą, bet jei norite ramiai praleisti vakarą ir renkatės tarp filmo ir žaidimo, bei pirmenybę teikiat istorijai, o ne mygtukų maigymui, tai stipriai rekomenduoju jums šitą gėrį. Juo labiau, jeigu jau žiūrėjote seiralą. (nod)
[URL=https://www.part.lt/perziura/bd869e334d4f917abc20efe605931c15196.jpg][IMG]https://www.part.lt/img/thumb/bd869e334d4f917abc20efe605931c15196.jpg[/IMG][/URL]
[URL=https://www.part.lt/perziura/ac75e102ded2a13ae9a80122c9bfa5f2541.jpg][IMG]https://www.part.lt/img/thumb/ac75e102ded2a13ae9a80122c9bfa5f2541.jpg[/IMG][/URL]

Šiais metais nežaidžiau naujų žaidimų, tačiau teko žaisti ne vieną senesnį žaidimą. Labiausiai patikęs - Crash Bandicoot N. Sane Trilogy. Nuostabus žaidimas, užtrukau 45 valandas kol perėjau visą žaidimą 100% ir surinkau visus Steam achievements. Niekada nesu žaidęs originalios žaidimo versijos, todėl man tai buvo nauja patirtis. Esu girdėjęs, kad žaidimas labai sunkus, tačiau turiu su tuo nesutikti. Žaidimas nėra lengvas, tačiau dauguma misijų yra vidutinio sunkumo. Sunkiausia ir daugiausiai laiko užimanti žaidimo dalis - relikvijų rinkimas, kurias galima gauti tik per tam tikrą laiką perėjus misijas. Taigi, labai džiaugiuosi išbandęs Crash Bandicoot N. Sane Trilogy ir rekomenduoju išbandyti jį visiems, kurie dar nėra jo žaidę.

Na ka kalbant apie šių metų man geriausi buvo DMC5 ir Code vein.Kalbant apie DMC5 Esu didelis DMC fanas, žaistos visos serijos. Praeita serija buvo dmc parodija, BET ir ta praeita. :D Pražaistas 4 kartus, ir kolkas tiestuo baigta, žaisdamas daugiau tik susigadinčiau malonumą. Tiesiog pasirado per lengva kai jau žinai kaip viskas vyks. Iš kur koks monstras iššoks ir žaindi ant "auto". Panaši situacija su Code Vein, tik tas kad nesu žaides akstesnuo daliu. T.Y God Eater. Ar Dark Souls. Nepatinka man tos nesamones kai reikia žaist už koki ninja su full plate ar panašus Š.

Deja, šiais metais nebuvo labai gerų žaidimų, tai pakalbėsiu apie mėgstamiausią praeitų metų žaidimą.

Įdomu, kad ne vienas žmogus paminėjo Gothic, kurį pats neseniai dar kartą perėjau :D

Esu didelis Assassin's Creed serijos fanas ir man labai patiko Assassin's Creed Odyssey. Ji yra panaši į praeitą žaidimą, Assassin's Creed Origins, bet manau, kad Odyssey daug ką patobulino ir gavosi visavertiškas produktas. Jis mane visiškai įtraukė, pirmą kartą pereiti man jį prireikė 64 valandas ir iš karto pradėjau naują žaidimą, norėdamas pereiti 100%. Antras bandymas užtruko virš 80 valandų, tai iš viso šis žaidimas pareikalavo apie 150 valandų. Labiausiai man patiko medžioti kulto narius ir užiminėti fortus, bei kelti lygį ir rinkti geresnę ekipuotę. Taip pat verta paminėti labai gražią aplinką.

Kadangi mano kompas yra gan vidutiniškas, tai visa žaidimo eiga nebuvo "smooth", todėl ateityje norėčiau dar kartą pereiti ant 60 FPS. Mano nuomone, tai yra vienas geriausių AC serijos žaidimų, taip pat turbūt geriausias 2018 metų žaidimas.

[img]https://i.imgur.com/zkbECXZ.jpg[/img]
[img]https://i.imgur.com/LeCzXK9.jpg[/img]
[img]https://i.imgur.com/ksrYwUM.jpg[/img]

Mano zaidimas kuri duagiausia šiais metais žaidžiau tai yra need for speed most wanted 2005 metu versija norejau prisiminti tuos gerus senus laikus kai zaidime begdavau nuo policijos tikrai nors ir senas bet labai geras zaidimas. Daugiausia laiko siemet praleidau prie sio zaidimo ir tikrai nesigailiu

[b]TrackMania² Canyon[/b] - Tai žaidimas, kurį sukūrė [b][i]Nadeo [/i][/b]ir tai be ne vienintelis Steam žaidimas, kuriam esu paskyręs ganėtinai daug laiko. [b]TrackMania² Canyon[/b] neturi jokio campaign, jokios istorijos ir jokių "atviro pasaulio" galimybių. Tai tada kuo jis toks "ypatingas"? Atsakymas būtų dviejų žodžių: [b]Racing[/b] ir [b]Multiplayer[/b]. Pradėkim nuo [b]Racing[/b].
Žaidimas turi labai aštrų pojūtį greityje ir dideles drift'ingo galimybes. Galima drąsiai sakyti, kad [b]TrackMania² Canyon[/b] yra žaidimas, kuris absoliučiai sulaužo "drift'ingo" sąvoką. Nuėjus į atrakcionų parką ir pavažinėjus amerikietiškais kalneliais, jautiesi visiškai kaip iš kito pasaulio. Adrenalino pojūtis, susijaudinimas, stipri emocija, tai net sudėtinga aprašyti, o jeigu mes sudėtumėme šiuos visus jausmus į virtualią erdvę, mes gautumėme [b]TrackMania² Canyon[/b] žaidimą, kuris pasižymi gan stipriais pojūčiais.

Kitas šio žaidimo pliusas būtų: [b]Trasos, automobiliai, skin'ai ir grafika.[/b] Trasas galima kurti pačiam, jaustis kūrybiškam ir pridėti begalę mod'ų, kaip kad važiavimas per laiką, bonusų rinkimas, ratų skaičius ir t.t. ir t.t. Galima naudoti bet kokį automobilio skin'ą iš bet kokio [b]TrackMania² [/b] žaidimo, tarkim. Ferrari su lietuvos trispalve, arba Chevrolet Camaro arba tiesiog Bugatti Divo. Įdėti "custom tipo" (paties kurtą modelį) tikrai nėra sudėtinga. Taip pat galima panaudoti aplinkos detales, custom background arba net sukurti miško / miesto atmosferą.

[b]Multiplayer[/b] Čia yra kažkiek minusas. Žaidimas ne turi daug žaidėjų tinkle, yra apie 5 - 10 normalių serverių Europoje, kurie būna ganėtinai pilni (30 - 60 žaidėjų), priklausomai nuo paros meto ir trasos bei aktivuoto mod'o. Galima žaisti dviese. Galima susikurti savo serverį su savo taisyklėmis. Beribės galimybės serverio kūrimo procese.

Ir [b]Pabaigai[/b] dar šis tas. Ar žinote žaidimą "[b]Besiege[/b]"? Tai žaidimas, kuriame galima sukurti absoliučiai viską: nuo variklio, iki karinio lėktuvo, ar kulkosvaidžio , milžiniško tanko, ar įvairių fizikos dėsnių grandinių ir pan. Žaidime [b]TrackMania² Canyon[/b] tu gali būti kūrybišku kaip kad žaidime "[b]Besiege[/b]", ir sukurti nerealių trasų su įvairiais kraštovaizdžiais. [b]TrackMania² Canyon[/b] tai yra žaidimas, tiems, kurie mėgsta greitį, drift'ą ir nori tiesiog atsipūsti nuo visko. Žaidimas nereikalauja jokių protinių gebėjimų ir jokio susikaupimo , jokio streso. Tas pojūtis, kai važiuoji max greičiu ir priešais siauras tarpas, ir tu klausi savęs "pralįsi ar ne?". Trasose būna tokių vietų, kad kaip jas pravažiuoji, sukyla adrenalinas ^^ Man asmeniškai, tai yra geriausias žaidimas iš [b]TrackMania²[/b] serijos. Žaidžiu jau jį gan senokai. Mano Rank jame yra TOP 6 https://steamladder.com/ladder/playtime/228760/ Nors žaidimas buvo išleistas ganėtinai seniai, žaidimo kūrėjai vis dar jį atnaujina ir rengia specialius Eventus, tad žaidimas tikrai nėra dead stadijoje ;D [b]Tai tiek. [/b] Nesu didelis žaidimų fanas, tad pasirinkau šį žaidimą, nes jį žaidžiu iki šiol.

War Thunder (2012m., Gaijin Entertainment)- tai free to play, realistinis, karinis žaidimas jau truputėlį senokai išleistas ( prieš ~7 metus), bet grafika ir turiniu tikrai nemanau, kad atsiliktu nuo naujesnių žaidimų, nes kūrėjas aktyviai išleidžia įvairius atnaujinimus. Pradėjau žaisti kažkur apie 2015 metus, ant seno hp nešiojamojo kompiuterio, kurio vaizdo plokštė (Intel hd graphics 4000) turi vos 512mb V-RAM, todėl teko žaisti ant ultra low quality, su ~25fps :D. Žaidime galima kontroliuoti daugiau nei 1,5 tūkstančio realistiškai detalizuotų, tikrais istoriniais dokumentais paremtų lėktuvų, sraigtasparnių, tankų ir laivų nuo šaltojo ir antrojo pasaulinio karo laikų, aišku norint atrakinti juos reikia nemažai padirbėti. Yra trys pagrindiniai mūšių tipai: arkadinis (greitam, palengvitam ir paprastam mūšiui), realistisnis (sunkesniam ir rimtesniam mūšiui) ir simuliacinis (rimtam ir sudėtingam mūšiui). Galima bet kuriuo momentu pasirinkti už kurią šalį žaisti, šiuo metu žaidime yra 8 šalys (JAV, Vokietija, Sovietų sąjunga, Anglija, Japonija, Italija, Prancūzija ir dar tik naujai pridėta Švedija). Nors žaidimą ilgą laiką teko žaisti ir labai prastomis grafikomis, jis mane užkabino, todėl žaisti nenustojau net po keturių metų. Prie žaidimo esu praleidęs 734 valandas ir tik prieš kokius du mėnesius gavau naują PC kokybiškesniam žaidimui, tai galoju būtu verta sudalyvauti Gameris.lt kalėdiniame konkurse ir jei kartais pasisektu, išbandyti naujų žaidimų :D.
[img]https://i.imgur.com/iAXSnQO.jpg[/img]
[img]https://i.imgur.com/t53J39d.jpg[/img]

Mano mėgstamiausias šiais metais žaistas žaidimas yra Dark Souls. Čia aišku yra toks nedidelis sukčiavimas, nes šį žaidimą žaidžiu iš naujo galima sakyt kas metus. Esu didelis fanas visų trijų dalių, visas jas perejas ir ne vieną kartą, tačiau pirma dalis neabejotinai yra tobuliausia. Daugelis šį žaidimą pažįsta tik kaip labai sunkų RPG, tačiau šis žaidimas slepia kur kas daugiau. Atmosfera čia yra tobula - visi žmonės aplinkui ciniški, muzika lėta, liūdna, ir ta mintis, kad net mirtis neišvaduos šitam žiauriam pasauly įstrigusių žmonių skatina judėti į priekį. Kas dar labai skiria jį nuo kitų šiuolaikiškų žaidimų tai neribojama laisvė. Esi numetamas į nematytą pasaulį ir vienintelė užuomina kurią gauni yra tiesiog "Yra 2 varpai, vienas viršui, kitas apačioj, suskambink, gal kažkas nutiks" ir esi laisvas keliauti kur tik nori. Tai yra tikra atgaiva nuo vedžiojimo už rankos, ar taškuoto keliuko žemėlapyje kurį turi išjungęs smegenis sekti. Turbūt visi esam girdėje posakį "pažink savo priešą". Šis žaidimas kaip joks kitas padaro šį posakį žaidimo moto. Kiekvieną pirma dvikovą prieš naują bosa aš pralaimėdavau (su keliom išimtim), nes pamačius šį naują išsūkį nepuoli bandyt laimėt, o labiau stengtis išmokti jo judesius, atakas ir kaip jų išvengti. Aplinka tobulai perduoda emocijas jaučiamos žaidžiamo veikėjo ir visa jo emocinė būsena yra pateikiama ne kaip koks filmas cutscene'ais, o žaidimo eigoje matant naujas vietas ir naujus žmones. Aplinkui yra apstu priešų kurie seniau niekuom nesiskyrė nuo tavęs ir pats gali tokiu tapti išjungęs žaidimą, nes jie tokiais tapo pasidavę kelionėje ir praradė norą tęsti. Keliaudamas nors ir sutinki nedaug žmonių, tačiau supranti, kad beveik visi jie į pasaulį žiūrį labai pesimistiškai, praradę tikslą, tačiau tie kažko siekiantys skatina ir tave judėti į priekį. Pradėjus žaidimą vis norisi grįžti į Firelink Shrine (vietą kurioje tu atsiradai, kur renkasi visi rasti prekiaiviai), bet kelionių tikslai buna vis toliau ir toliau, tos vietos pasiilgsti lyg namų, kol galiausiai lyg apsėstas savo tikslo supranti, kad nebeturi ten ko grįžti, nebeturi namų, turi tik judėti į priekį betkokia kaina. Kaip ir visų FromSoftware žaidimų istorija yra paini, ir paskutinis sprendimas nelabai turi įtakos žaidimo pasauliui, nes galiausiai pirmoji ugnis užges, tačiau būtent tai mano nuomone kūrėjai norėjo ir parodyti - tokio mažo kaip tu įtaka tokiame milžiniškame pasaulyje yra labai maža, tačiau tai nereiškia, kad neateis dar vienas panašus į tave pratęsti tavo darbų.

Žiurint pagal valandas, mėgstamiausias žaidimas NBA 2k18 (732h), nors pagal mane ten blogiausias 2k iš visų :D. Bet šiais metais kaip visada daugiausia laiko praleista prie LoLo (516h)
ir manau čia ir buvo mano mėgstamiausias game, kad ir kaip jo nemėgstu kartais.

Contract Wars. Tai pirmo asmens šaudykle su RPG elementais. Žaidimas egzistuoja Russia 2028 visatoje. Veiksmas vyksta Tarkovo mieste kuriame susirėmė dvi privačios karines kompanijos - USEC ir BEAR.
Žaidimas naudoja Unity grafikos varikli ir atrodo tikrai neblogai. Dar neseniai galėjote rasti ši žaidimą Facebook, Miniclip arba Kongregate, bet dabar galite ji žaisti tik atsisiuntę iš oficialios svetainės: [url]https://www.contractwarsgame.com[/url]
Žaidimas veika Call of Duty principu. Žemėlapiai yra maži arba vidutiniai. Yra lygių sistema, skills ir clan skills. Ginklus reikia pirkti ir taisyti su žaidimo metu gaunama valiuta. Žaidimas turi neblogą ginklų modifikavimo sistemą kuri leidžia keisti optinius taikiklius, kolimatorius, garso slopintuvus ir t.t. Taip pat yra Hardcore režimas kuris pašalina HUD, ginklu daroma žala padidėja, atsiranda traumos, gaunamas EXP kiekis padidėja ir daugiau. Žaidimas yra tikrai įdomus ir kviečiu jį išbandyti.

[img]https://forum.escapefromtarkov.com/uploads/monthly_2016_01/Contract-Wars---USEC.jpg.a7cedd777100519c862abe1899af83dc.jpg.592f7488bd065e2720e1c236dedb54a8.jpg[/img]

Juokauju, žaidimas yra Pay 2 Win, neįmanoma rasti mačų be cheaterių, ginklų kainos yra absurdiškos, visi ginklai lužta labai greitai, o mažėjant patvarumui ginklo statistikos mažėja, (tai yra žala, taiklumas ir t.t.) galima nusipirkti Premium ginklų (kurie nelūžta) už GP (Premium valiutą), bet jei nori jos gauti turi vykdyti kontraktus kurie yra nesveikai sunkūs, sukti ruletę, kurioje išlošti beveik neįmanoma arba pirkti ją už tikrus pinigus. Žaidimo fizikos yra sulūžusios, veikėjas negali bėgti, o pašokęs tarp dviejų objektų gali įstrigti, granatos skriedamos per orą striginėja. Apskritai žaidimo netcode yra visiškas šlamštas. Iš tikrųjų niekam nerekomenduočiau šito žaidimo ir tikiuosi jis degs pragare kaip ir Absolutsoft!!!

[center][b]Bowling simulator 2k8[/b][/center]
[URL=https://www.part.lt/perziura/ac22025eb1d84ade0d69f48a2a8b391b199.jpg][IMG]https://www.part.lt/img/ac22025eb1d84ade0d69f48a2a8b391b199.jpg[/IMG][/URL]2008-ais metais Ps3, Xbox 360 konsolėms, o šiek tiek vėliau ir pc, buvo išleistas geriausias visų laikų boulingo simuliatorius-[b] Bowling simulator 2k8[/b]. Žodis- GERIAUSIAS, yra visiškai pelnytas ir nei kiek nehiperbolizuotas. Vien faktas jog šio žaidimo kūrimas kainavo daugiau nei 100 milijonų dolerių ir tapo brangiausiu žaidimu išleistu iki 2010 metų, reiškia jog kūrėjai buvo rimtai nusiteikę. Investavus tokią sumą, žaidimas buvo tiesiog užprogramuotas sėkmei. tačiau keisčiausia tai, jog pati boulingo mechanika visiškai neišdirbta. Valdymas nelabai patogus, nėra jokios kustomizacijos, skirtingų žaidimo režimų ir įvairovės. Vienintelis galimas pasirinkimas- takelis, kuriame žaisime boulingo partiją. Kyla klausimas- O tai kas tada jame gero?
Atsakymas labai paprastas- gerai yra tai, jog Rockstar games, be boulingo į šį žaidimą įdėjo žymiai daugiau kokybiško turinio ir pakeitė pavadinimą į Grand theft auto IV.[URL=https://www.part.lt/perziura/681c511a7c366c3b0ed944ff22db173f43.jpg][IMG]https://www.part.lt/img/681c511a7c366c3b0ed944ff22db173f43.jpg[/IMG][/URL]
Būtent Grand theft auto IV ( trumpiau- GTA4) ir yra tas žaidimas kuris mane stipriai užkabino nuo 2008-ų metų ir išliko mėgiamiausiu iki dabar. Žinoma, čia labai prisideda nostalgija, bet iki šiol joks kitas žaistas žaidimas, nebesukelia panašių emocijų, kokias sukėlė šis. Žaidžiant pirmą kartą, iškarto tampa aišku, kad šįkart kūrėjai vietoj kiekybės pasirinko kokybę. Grafika, miestas, veikėjai, žaidimo fizika- viskas puikiai išdirbta ir visa galva aukščiau už serijos pirmtakus. Tačiau didžiausią įspūdį paliko GTA4 istorija. Ji- kaip niekada realistiška. Žaidžiant, nekartą tenka atlikti sudėtingus pasirinkimus, kurie turi tam tikras pasekmes ir lygiai taip pat, kaip ir realybėje- nėra laimingos pabaigos. Dėl šios priežasties žaidimas įgauna peržaidžiamumo vertę, nes knieti sužinoti visas galimas pabaigas. Tačiau, kad ir koks geras žaidimas bebūtų, nei vienas neapsieina be trūkumų. Lygiai taip pat ir GTA4. Perėjus visas pagrindines misijas, yra pastebimas pašalinės veiklos trūkumas ir trūksta nemažai smagesnių dalykėlių kurie gta- padaro gta. Laimei, Rockstar pagalvojo apie tai, ir 2010 metais išleido dlc paketą Episodes from Liberty city (The lost and damned ir The ballad of gay Tony)[URL=https://www.part.lt/perziura/c6367973d8dde13a254592222d42e278124.jpg][IMG]https://www.part.lt/img/c6367973d8dde13a254592222d42e278124.jpg[/IMG][/URL]. Šių papildymų dėka gaunam galimybę vairuoti tanką, naudoti Nitro sistemą automobiliuose, šuolius parašiutais, lipnias bombas, pagerintą motociklų vairavimo fiziką ir taipogi leido į GTA4 istoriją pažiūrėt iš skirtingų veikėjų pusės. Todėl norint pilnai patirti ir pasimėgauti tuo, ką gali pasiūlyti Grand theft auto IV, tiesiog BŪTINA sužaisti visas tris sudedamąsias dalis. Būtent tai aš ir darau po kartą į metus ;)

Šiemet man pats unikaliausias žaidimas buvo Dwarf fortress. Norėdmas apibūdinti šį žaidimą sakyčiau, kad jis yra tikro pasaulio simuliacija, besitęsianti šimtus metų. Žaidimas turi 2 gamemode’us: Fortress mode, kuris koncentruojasi į nykštukų kolonijos sukurimą ir kontroliavimą ir Adventure mode, kuriame tu kontroliuoji vieną asmenį, kuris bastosi po pasaulį ir ieško šlovės. Žaidimas yra unikalus tuo, kad jame kiekvienas generuojamas pasaulis, turi savo istoriją, topologiją, klimatą. Jį pradėjus kurti, kiekvienais metais miršta asmenys, vyksta tarp genčių karai, atsiranda ir išnyksta miestai, monstrai naikina kaimus. Pasiekus tam tikrą datą pasaulio generacija sustoja ir tu pasirenki savo tvirtovės ar herojaus buvimo vietą. Nuo šiol pasaulis toliau keisis, tačiau tu prisidėsi prie jo keitimosi. Žaidimas akivaizdaus tikslo neturi, žaidėjai patys išsikelia sau tikslus, todėl neretai tvirtovės bus statomos norint išbandyti įvairius naujus spąstus ar žaidimo būdus. Vienas svarbus dalykas šiame žaidime yra detalumas. Nykštukai, esantys tavo tvirtovėje ne tik turės savo elgesį, jie turės savo istoriją, religiją, šeimos medį. Asmenys, tavo pasaulyje emigruojantys iš vienos vietos į kitą ne tik persineš savo gyvūnus, tačiau ir savo turtą, kovoje asmuo mirs nuo žaizdų (ne nuo 0 gyvybių), o žaidimas atkreips dėmesį į tai, kiek bičių yra avilyje arba kiek žolės sutrypė dramblys. Vis dėlto toks žaidimas turi ir savų trūkumų. Visų pirma žaidimas naudoja ASCII grafikas, todėl žaidėjas neretai turi įsivaizduoti, ką tiksliai mato. Žaidimas taip pat neretai yra laikomas visų laikų kompleksiškiausiu žaidimų. Ne vien tik dėl savo pasaulio simuliacijos, bet kiek dėl UI, kuris tampa viena sunkiausių naujokui kliūčių šiame žaidime, kadangi pelė yra beveik nenaudojama. Galiausiai, žaidimas yra sunkus naujokams. Netinkama tvirtovės vieta, nežinojimas, kaip susidoroti su monstrais, visokie nelaimingi netikėtumai yra šio žaidimo kasdienybė, todėl asmuo dažniau nei įprastai matys savo tvirtovę sunaikintą. Todėl visai nekeista, kad Dwarf fortress visuomenėje yra paplitęs posakis “Losing is fun”. Tačiau net jei žaidimas yra tik singleplayer ir ganėtinai sunkus, žaidimo siunčiami netikėtumai ir jo replayability bei dėmesys detalei paverčia šį žaidimą unikalia ir kiekvienam asmeniui skirtinga patirtimi. Svarbu taip pat pridėti tai, kad šis žaidimas yra visiškai nemokamas ir jau yra kuriamas virš 15 metų. Galų gale šis žaidimas yra nuostabus ne dėl simuliacijos ar veiksmo, o dėl istorijų, kurias jis geba kurti.

Labiausiai iš šiemet praeitų patiko pagaliau pražaistas Assassin's Creed Brotherhood. Žiauriai gailiuosi, kad nežaidžiau jo seniau, nes tiek istorija, tiek pačios mechanikos yra kažkas tokio.

Šias metais daugiausiai žaidžiau Counter-strike 1.6 : D Nostalgija man šitas žaidimas. Iš karto primena senus laikus kai buvau mažas, su draugais eidavom i biblioteka jo žaisti, žaisdavom su botais. Po to prasidėjo kompiterinės era : D Už 1 litą žaisdavom pusė dienos, ir jau galėdavom lošt tarpusavija per LAN. Pasibaigė kompiterinių laikai - pradėjom lošt namie, su klasioku prakalbėdavom per skype 10-11h be sustojimo, rytais pirmas dalykas budavo įjungti kompa ir tik tada eit apsipraust : D Po kiek laiko NONAS pasidarė pamionas reikalas, pirkom steam acc, dar už saskaitos papildyma, acc budavo rusiski paloši 2 savaites ir vac ban : D . tuomet jau nusipirkau normaliai iš steam store. Iki šiai dienai turiu ir vis dar pažaidžiu , pražaista 1736h ir manau skaičius po truputi dar kils : D P.S. Geru švenčių visiems ! :)

Įvardinti iš šių metų žaistų žaidimų kaip geriausią būtų nesudėtinga. Ne dėl to, kad 2019 m. nebuvo dosnūs žaidėjams. Tiesiog paties dabartiniame gyvenime laisvo laiko stoka neleido šiais metais dažniau pasimėgauti žaidimais negu norėjosi. Tad mano pasirinktas favoritas, deja, nėra šviežiai išleistas šių metų projektas. Tiksliau tai yra beveik 10 metų senumo šedevras. Eiliniam žaidėjui jis gali būti girdėtas ar žinomas, bet tikrai nevisada šis žaidimas ateina į galvą būtent tada, kai reikia įvardinti kaip įdomiausią istoriją ar įtraukiančią atmosferą turintį produktą-žaidimą. Šių kūrėjų komanda yra labiausiai išgarsėjusi praeityje kurdama Max Payne 1 ir 2 dalis (Max Payne 3 buvo kurtas ir išleistas jau Rockstar'o. Taip taip, tų pačių žmonių, atsakingų už mažai kam žinoma GTA žaidimų seriją ;)). Jau aišku truputį apie ką kalbu? Taip, tai suomių studija Remedy Entertainment, kurių išleistas kūrinys - Alan Wake - man paliko didžiausią įspūdį iš mano pereitų žaidimų 2019 metais. Prieš pradėdamas pristatyti patį Alan Wake: jo struktūrą; kuo jis išsiskiria kaip trečiojo veiksmo šaudyklė nuo kitų savo kategorijos gaminių; kūrinio pliusus, minusus ir kitas pačio žaidimos detales; turėčiau užsiminti šio Remedy Entertainment šedevro kelionę iki parduotuvių lentynų, kodėl šis žaidimas visgi nesusilaukė savo sąlyginai užtarnautos šlovės savo metu ir kas tam pakišo koją.

Alan Wake kūrimas truko nei daug, nei mažai: daugiau negu pusę dekados. Apytiksliai 7 metus. Iškart po Max Payne 2 išleidimo Remedy studijos žinomumas išaugo kaip ant mielių. Kritikai ir žaidėjai gyrė tikruosius Max Payne kūrėjus už puikiai perteiktą istoriją, įdomius veikėjus, įtraukiantį gameplay (Slow motion savybė įdiegta žaidimuose buvo kažkas neįtikėtino. Matricos filmai tai išpopuliarino kine, Max Payne žaidimai tai įtvirtino geimingo industrijoje) ir t.t. Objektyviai, kiek būtų galima vertinti, Max Payne buvo viena iš geriausų single-player žaidimų serijų, išleistų 2000-aisias pirmajame dešimtmetyje. Vienareikšmiškai. Tačiau patys pardavimai Max Payne 2 buvo žemi negu tikėjosi studija ir leidėjai. Tai buvo signalas, kad Remedy turi imtis naujo projekto ir palikti Max Payne seriją nuošalyje. Pats naujojo projekto kūrimas, Alan Wake, vyko palyginant ilgai. Tačiau žaidėjai nebuvo studijos pamiršti ir ne vieną kartą Remedy pristatydavo žaidimų pramogų konferencijose prie ko jie taip įtensyviai dirba. Dar prieš pasirodant tų laikų naujai konsolių kartai (2005 bei 2006 pasirodė X360 ir PS3), geimingo pramogų rengiuose Alan Wake išsiskirdavo ir spindėdavo savo neregėta grafika, apšvietimu, dienos ir nakties ciklo kaita. Vis su kiekviena naujiena Remedy studija atrodė tvirtai ir, kad iškelta aukšta kartelė jiems yra tikslas nepavesti žaidėjų lūkesčių. Pats žaidimo siužetas nebuvo visiškai aiškus/atskleistas žaidimų konferencijose. Už kūrėjų nugaros stovėjo Microsoft kaip žaidimo leidėjai. Laikui einant paaiškėjo, kad Alan Wake bus ekskliuzyvas XBOX 360 žaidimų konsolei ir, kad PC vartotojai nesulauks savo versijos. Žiūrint, iš Microsoft pusės ir tai ką gali Remedy, naujai iškeptas kūrinys turėjo būti rimtas konkurentas PS3 konsolei. Tačiau išleidimo galutinę dieną ir paėmus pačius Alan Wake gimimo metus, 2010-uosius, buvo nesėkmingi kūrėjams kalbant pačio žaidimo pardavimo skaičiais. Nors kritikai ir žaidėjai sutartinai gyrė vėl Remedy už jų sukurtą naująjį žaidimą-šedevrą bei 2010 metais Alan Wake buvo nominuotas ne vienam apdovanojimui, tačiau visgi Alan Wake greitai dingo iš žaidimų entuziastų lauko. Mano kuklia nuomone, tam būtų 3 svarbios priežastys.

Pirmoji svarbiausioji priežastis. Microsoft išleido žaidimą tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačia savaitę, kai tuo pačiu metu pasirodė Rockstar'o labai anonsuotas ir visų apkalbamas Red Dead Redemption. Kaip buvo galima varžytis su Rockstar'u dėl žaidimo kopijų pardavimų tuo pačiu momentu, man tai nesuprantama. Microsoft'as pats sau šovė koją, ne kitaip. Patys leidėjai turėtų įžvelgti savo grubią klaidą.
Antroji priežastis. Naujas IP nevisada reiškia sėkmę. Dažniausiai sėkmę atneša savo vardą įtvirtinę produktai. Patys vartotojai gali numatyti lengviau, ar savo vertę turintis produktas yra vertingesnis nei produktas, kuris dar dienos šviesos nėra išvydęs. Vėlgi mano teiginys neabsoliutus: tas pats Red Dead Redemption buvo šviežias oro gūsis žaidimų industrijoje. Bet žinant ką Rockstar'as gali su open-world tipo žaidimais, ir kad savo gerą vardą ne vien tik užsitarnavo GTA žaidimuose (pvz., Manhunt, Bully etc.), tai labiau buvo tikėtina, kad RED sulauks didesnės sėkmės nei Alan Wake.
Trečioji priežastis. Piratavimas. Alan Wake savo metu, 2010 metais, buvo vienas iš labiausiai pirataujamų žaidimų. Tai sakyčiau buvo paskutinis įkaltas vinis į žaidimo pardavimų karstą. Aš suprantu, kad piratavimo visiškai suvaldyti ir numatyti yra neįmanoma. Ar tai paskatino piratauti, kad žaidimas buvo turėjo tokią pilną kainą kaip kiti žaidimai, tačiau mažiau turinio galėjo pasiūlyti negu konkurentai? Galbūt taip, galbūt ne. Sunku pasakyti.
Gaila, kad šios priežastys paskatino rimtai pagalvoti kūrėjus su leidėjais, ar verta imtis 2 dalies kūrimo. Tačiau pardavimo nesėkmė paskatino Microsoft panaikinti Alan Wake ekskliuzyvo statusą ir suteikti PC vartotojams pasidžiaugti šiuo puikiu žaidimu. Jei PC žaidėjai būtų iškart galėję įsigyti žaidimą, kartu su XBOX 360 konsolininkais, greičiausiai žaidimas nebūtų tokio kolosalaus fiasko patyręs ir galimybę tęsiniui atsirasti būtų aiškesnė.

Alan Wake turėtų atsidurti kiekvieno žaidėjo lentynoje. Kodėl? Istorija turbūt yra svarbiausias aspektas visame žaidime. Apskritai, šis kūrinys palieka žymią vietą žaidėjo galvoje. Jei galėčiau sugretinti siužetą su kokiu kitu pramoginės industrijos medijos produktu, tai pirmiausia ateitų mintis apie Stepheno Kingo knygas arba Johno Carpenterio režisuotus filmus. Abu kūrėjai labai akcentuoja ir sukuria užburtą atmosferą, į kurią patenka istorijos herojai, ir turi išsikapstyti iš situacijos/arba susitaikyti su savo beviltiškumu. Ir ta sukurta atmosfera yra taip įtraukianti, kad pats skaitytojas/žiūrovas kaip trečiasis dalyvis pasinerią į tą įvykių verpetą, ir mėgaujasi tuo visu procesu. Nesinori kažką per daug įvardinti ar sugadinti pirmąjį įspūdį apie Alan Wake siužetą, bet reziumė tokia: pagr. veikėjas, vardu Alan Wake, išgyvena savo profesijos kaip rašytojo vidinę krizę. Tam, kad išsikrautų ir įgytų vidinio įkvėpimo, jis nusprendžia persikelti gyventi į atokų miestelį su savo žmona tam tikram laikui. Tačiau dėl kažkokių aplinkybių vieno vakaro metu dingsta žmona. Norėdamas išgelbėti žmoną, Alanas netikėtai atsibunda... Žaidimo siužetas neleidžia atsakyti kas ir dėl ko vyksta žaidimo pasaulyje iškart. Žaidėjas seka įvykius ir išgyvena patirtį su valdomu veikėju pastoviai. Ir tas labai jaučiasi stipriai. Net vietomis atrodo, kad patys kūrėjai nori žaidėją nepaleisti iš įvykių sekos. Pati žaidimo struktūra yra suskaidyta į keletą epizodų. Kiekvieną epizodas turi savo svorį ir paliekamas toks nežinomybės jausmas epizodo pabaigoje, panašiai lyg žiūrėtum kokį TV serialą, kad privalai toliau tęsti, norint sužinoti kas toliau įvyks herojui. Pradėjus naują epizodą žaidėjui primenama kas buvo anksčiau: „Previously on Alan Wake“ ištraukoje. Didelę reikšmę istorijai sekti turi collectibles, t.y. išmėtytų knygos puslapių rinkimas. Jie padeda labiau įsijausti ir pagauti istorijos tėkmę dėl ko visa tai vyksta. Kai kam tas rinkimas ir prisidėjimas prie atmosferos visumos sukuria lyg deja vu efektą, nes vietomis tu žinai kas ateityje bus, su kuo tu susidursi. Tai nesakyčiau, kad sugadina žaidimo atmosferą ar išspoilina siužeto vystymosi momentus ateityje. Ne, tai labiau sukuria įtemptą neišvengiamą būklę, kurioje veikėjas yra savo (ne)sąmoningų aplinkybių įkaitas.

Gameplay žaidimo turi pliusų ir minusų. Kovoti prieš priešus, Taken, yra smagu, tačiau ne visada. Kovojimas vyksta pasitelkus dvi priemones: šviesos galią turintis prietaisas (prožektorius, šviestuvas, lempas ir t.t.) padeda panaikinti saugomą priešų skydą, bei kovinis ginklas, leidžiantis būtent tada nukenksminti susilpnėjusi priešą be savo skydo. Iš esmės šį kovos variacija yra įdomi. Bus momentų kai žaidėjas bus be ginklo, ir turės tik prožektorių. Tada tik bėgimas ir slapstymasis, bei Taken pristabdymas bus vienintelė išeitis gelbėtis. Remedy gana gudriai perkėlė Slow motion savybę iš Max Payne žaidimų į Alan Wake. Tik čia mes ne bet kada galėsime sulėtinti laiką, o tik tada kai norėsime išvengti priešų puolamųjų veiksmų. Tai išties įdomus aspektas kitaip pateikti sulėtinimą, tačiau tai gali pasirodyti, kad žaidėjas yra per dažnai priverstas naudotis Slow motion požymiu. Be to, headshotai neturi reikšmės išvis, net jei panaikinai priešą saugantį skydą. Max Payne žaidimuose headshotai turėjo įtakos greitai mirčiai, šičia visiškai neturi. Priešų variacijos yra kelios, lengvai suskaičiuojamos ant 1 rankos pirštų. Daugmaž priešų atsiradimas žaidime yra netikėtas, žaidėjas sučiumpamas netikėtai. Tačiau tas netikėtumas pradeda blėsti, kai žaidimas tą patį triuką daro pastoviai ir tai tampa monotoniška. Tai po truputį užmuša žaidimo pasaulio atmosferą. Ypač vieniems žaidėjams gali užknisti momentai, kai veikėjas neturi jokių priemonių įveikti priešų ir yra priverstas bėgti. Ir tas slapstymasis yra ne nuo 1, bet iš visų pusių puolančių priešų. Net Slow-motion funkcija nepadeda išvengti atakų taip kaip norėtųsi. Tas kartojimasis tų pačių veiksmų gameplay padaro šiek tiek monotonišką. Dėl to rekomenduočiau Alan Wake pereiti ne su 1, ar 2 prisėdimais, bet su nedideliomis pertraukomis tarp keletos prisėdimų. Taip gameplay kokybė nebus tokia pasikartojanti.

Vertas pagyrų žaidimo įgarsinimas ir garso takelis. Įgarsinimas išties labai geras, ypač tai jaučiasi, kai net šalutiniai veikėjai yra įgarsinti profesionalių aktorių su dideliu kruopštumu. Gal tik 2 ar 3 kartus įgarsinimas video intarpuose atrodydavo nenatūraliai veikėjų lūpose, bet daugiau kažkokių priekaištų nebūtų. Garso takelis žaidime tiesiog kerintis. Puikiai prisidedantis prie atmosferos, net per nugarą šiurpuliukai nubėgdavo pasiklausius žaidimo pasaulio fono garsų. Ypač puikiai tiko roko-metalo muzikos užtaisas naikinant priešus ant koncertų aikštelės. Patikdavo, kad kiekvieno epizodo pabaigoje skambėdavo garsių atlikėjų dainos (pvz: David Bowie Space Oddity).

Visumoje žaidimas yra cult-classic žaidimas, nesulaukęs savo laiku pelnyto dėmesio. Tačiau nevisi geri dalykai turi būti matuojami pinigine sėkme. Drąsiai rekomenduoju visiems išbandyti šį perliuką, ypač kai Steam/GOG visą Alan Wake Collector‘s Edition galima įsigyti už mažiau nei kelis eurus.

Šiais metais atradau su draugu labai įdomu žaidimą, kai pakilo battle royale žaidimų banga. Realm Royal - tai žaidimas, kuris atrodo kaip ir vaikiškai, bet užkabina tai tikrai. Nors jis dar tik testuojamojo padėtyje, turi tikrai daug trūkumų ir klaidų, bet žaidėjų pritraukia įvairiausiu, nors jų nėra tikrai daug. Žaidimo ieškoti tikrai nereikia ilgai, gali žaisti vienas, dviese, tryse arba keturiese. Jei tiek žaidėjų nėra prisijungusių, tai pridėdama botu, kad tikrai greitai galimą būtų mėgautis žaidimu. Dar viena labai nuostabi funkcija, kad jei nušauna tavo komandos narį arba tave, galima ji prikelti, nereikia laukti kol tas žmogus pabaigs žaidimą. Turi tris "gyvybės", kai nušauna tave tampi viščiuku ir galima atvirsti po 20 sekundžių ir taip tris kartus. Yra žaidime 4 klasės, kiekviena turi skirtingus ginklus kurie yra unikalus ir galingi. Na bet kaip ir kiekvienam battle royal žaidime yra sėkmės dievas, kuris nulemia kokio gerumo ginklus gausi, bet viskas nuo ginklų nepriklauso, priklauso, kaip gerai sužaisi ir juos galėsi atimti. Vis dėl to galima išgyventi tikrai ilgai, kai turima tiek šansu pabėgti su specialiais herojaus sugebėjimais. Žaidimas tikrai buvo įdomiausias šiais metais. Gaila, kad žaidėju nėra per daugiausiai, kad būtų dar įdomiau.

As noriu
Playerunknown’s Battlegrounds

Mafia 2 būtų 2019 metų mano žaidimas. Trumpai papasakosiu apie Mafia žaidimų seriją ir pačią Mafia 2 dalį
Pirmoji žaidimo dalis „Mafia: The City of Lost Heaven“ pasirodė 2002 metais ir tapo tikru hitu. Dauguma apžvalgininkų tuo metu jį lygino su kitu šedevru – GTA 3. Mafia 1 buvo originalus ir netikėtas nuotykis, kuriuos veiksmas priminė tokius filmus kaip Krikštatėvis. Nuo to laiko daugelis laukė ir tikėjosi žaidimo tęsinio. Ir kai jau net ištikimiausi žaidimo gerbėjai neteko vilties kada nors sugrįžti į Mafia pasaulį. 2007 metais kūrėjai pranešė apie kuriamą tęsinį – Mafia II.
Kiekvienam žaidėjui didžiausią įspūdį paliks Mafia 2 žaidimo istorija Tai pasakojimas apie jaunus vaikinus – Vito Skaletą ir jo vienmetį draugužį Džo Barbaro. Laikai Amerikoje nebuvo patys geriausi, todėl jie imdavosi rizikingų ir nelabai „švarių“ darbelių. Deja, Vito sugavo policija ir jis buvo išsiųstas į Europą, į Antrojo pasaulinio karo frontą. Pauostęs karo dūmų ir sužeistas, Vito pasiunčiamas namo. Ilgainiui Džo įsuka Vito į savo naujų draugų ratą ir netrukus pasipila lengvai uždirbti pinigai. Deja, kartu su pinigais atkeliauja ir daugybė nelaimių, už kurias dažiniausiai atsakyti tenka Vito. Vėliau jie susipažįsta su Henriu Tamasino, kuris įvelia juos į labai rizikingus ir pelningus nusikaltimus. Tačiau trijulė greitai suvokia, kad būti mafijozais ne taip paprasta, kaip jie įsivaizdavo, o sumokėti už padarytas klaidas tenka savo ir draugų gyvybėmis.
Empire Bay – tai fiktyvus „Mafia 2“ miestas, kažkuo primenantis Niuojorką, Čikagą ar Detroitą. Jau pačioje žaidimo pradžioje galime apkeliauti jį nuo vieno galo ligi kito. Tokiu būdu kūrėjai neriboja žaidėjo laisvės ir leidžia nevaržomai trankytis, kur patinka. Maža to, žaidime įgyvendintas dienos ir nakties ciklas, pvz., pradėję vykdyti misiją dieną, po kurio laiko išeisime į lauką ir pamatysime, kad visos mašinos su įjungtomis šviesomis, o tamsias gatves puošia šviečiantys žibintai. Taip pat žaidime matysime ir skirtingus metų laikus – žiemą ir vasarą. Pvz., žiemą dangus beveik visuomet apsiniaukęs, sninga, o kelias slidus. Tuo tarpu vasarą viskas žydi, skaisčiau šviečia saulė, gatvėse didesnis šurmulys. „Mafia II“ siužetas apima aštuonių metų laikotarpį, pradedant 1943 ir baigiant 1951 metais.
Kaip ir ankstesnėje dalyje, „Mafia II“ žaidime didelis dėmesys skiriamas automobiliams. Rinktis galėsime iš 40 to laikmečio automobilių, dalis jų sportiniai todėl gerokai greitesni už visus kitus. Be to, visos mašinos daug greitesnės nei pirmoje „Mafia“ dalyje, kuri vyko trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje. Kaip ir anksčiau, norėdami pavogti gatvėje nusižiūrėtą automobilį., turėsime iš pradžių atrakinti dureles. Tuo tikslu Vito visą laiką nešiosis specialius įrankius. Jei neturime laiko, galime tiesiog vožti iš alkūnės per stiklą ir atsidaryti dureles kaip tikriems gatvės banditams. Automobilių valdymas tikrai patogus ir važiuoti su jais – vienas malonumas. Pirmoji „Mafia“ dalis pasižymėjo aršiais policininkais, kurie kamuodavo žaidėją už menkiausią prasižengimą. Tai ne juokais kilstelėdavo žaidimo sudėtingumo kartelė, todėl „Mafia II“ teisėsaugininkų elgesys gerokai sušvelnintas. Pavyzdžiui, dabar jie nebe taip griežtai reaguos į tai, kad važiuojame didesniu greičiu arba kad įvažiavome į priešpriešinę juostą tam, kad ir greičiau įsuktume į reikiamą gatvę. Taip pat, įvykdžius nusikaltimą nuo policininkų gerokai lengviau pabėgti nei anksčiau. Pakaks tik atsiplėšti nuo jų ir kelis kartus pasukti į šonines gatveles – policija būtinai kur nors užstrigs bei pamirš apie mus. O ir užspeisti į kampą, turime tik išlipti iš automobilio ir per tam tikrą laiką papirkti teisėsaugininkus – po akimirkos galėsime važiuoti savais keliais.
Visas žaidimas yra suskirstytas į 15 epizodų, kurie savo ruožtu padalinti į ilgesnes ar trumpesnes misijas. Nė vienas iš epizodų neapsieina be dviejų pagrindinių „Mafia II“ elementų – susišaudymų bei muštynių. Patys susišaudymai įgyvendinti patogiai, pvz., dabar mums leidžiama naudotis priedangomis. Tai reiškia, kad veikėjas gali prisišlieti prie bet kurios sienos, kolonos ar dėžių krūvos ir taip apsisaugoti nuo kulkų. Priedangos itin praverčia susišaudymų įkarštyje, ypač, kai rankose tik paprastas pistoletas. Šaudyti galėsime iš populiariausių to meto ginklų. Žinoma, ne kartą pasitaikys situacijų, kai Vito turės pasidarbuoti kumščiais. Jų metų vaizdą matysime iš šono, kaip įprasta daugelyje muštynių žaidimų.
„Mafia II“ vaizdas iš tiesų labai geras kaip 2010 metų žaidimui – tikroviškai atkurtas miestas, dienos ir nakties bei metų lakų kitimas, įspūdingai atrodantys automobiliai ir įtikinami veikėjai. Vaizdo intarpai – taip pat labai stipri žaidimo pusė, nes jų metu meistriškai kuriama įtampa ir plėtojamas dramatiškas siužetas. Žaidžiant kartais atrodo lyg žiūrėtume seną gerą filmą apie mafiją. Įspūdžiui sustiprinti pasitelkta ir muzika – per radiją girdėsime skirtingus kūrinius, atitinkančius žaidime vaizduojamus metus. Juolab, kad garso takelį įgrojo Prahos filharmonijos orkestras (Patys kūrėjai yra Čekijos). Taip pa verta paminėti ypač gerą veikėjų įgarsinimą.
Reziumė: „Mafia II“ patiks visiems, kas mėgsta rimtas istorijas apie gangsterius ir noris patys įsikūnyti į mafijozo kailį. Puikiai atkurta 1940-1950 metų atmosfera, įskaitant automobilius, muzikos stilių ir to meto madas.